Įžeistos gyvenimo gijos
Kaip neišsipildę svajonės.
Kaip kalvos gražios Suvalkijos,
Kaip sapno bereikšmio klajonės.

Nuliūdęs, paniuręs, išblyškęs,
Ledinio lietaus suvarpytas.
Kaip lašas, ant stiklo ištiškęs,
Pabunda pavasario rytas.

Jis atneša audrą į širdį,
O gal tik bereikšmę svajonę.
Nors šaukia, jo niekas negirdi,
Nenori suteikt jam malonę.

Ir kiek beliūdėtų, beverktų,
Kiek ašarom žolę belietų,
Ar žemei atleistų, ar smerktų,
Jis vėlei užmiega iš lėto...