Vieną gražų pavasario rytą
Vieną gražų, saulėtą pavasario rytą mažas berniukas išbėgo kieman žaisti, bežaisdamas smėlio dėžėje jo žvilgsnis šmėstelėjo į netoliese esantį krūmą. Akimirksniu berniukas sustingo, lyg būtų pasiruošęs pulti savo grobį, grakščiai pakilo ir mažomis savo kojelėmis nukulniavo prie krūmo. Jo mėlynos skarbios akutės smalsiai tyrinėjo krūmo sausas šakeles, jis labai norėjo putliomis rankelėmis paliesti jas, bet nedrįso. Staiga krūmo apačioje pamatė neregėtą reginį. Ant krūmo apatinės šakos, saulės spinduliuose besišildanti tysojo lėliukė. Berniuko kūnelį persmelkė jaudulys, ankščiau jis nieko panašaus nebuvo matęs. Atsargiai pritūpė ir su dideliu susidomėjimu stebėjo lėliukę. Jis jautė savo širdelėje, kad kažkas turi įvykti. Senelė jam buvo pasakojusi, kaip gimsta drugeliai. Jis vis žiūrėjo, žiūrėjo ir galvojo savyje (na kada, kada tai įvyks). Pabodo berniukui laukti, ištiesė rankutę link krūmo šakos, gležnais piršteliais atsargiai suėmė lėliukę ir, suspaudęs ją savo delnuose, pūtė šiltą orą. Vis pūtė ir pūtė nesustodamas. Kažką delnuose pajuto, lyg kažkas kutentų. Atgniaužęs delnus, jis maloniai nustebo. Savo delnuose laikė neregėto grožio drugelį. Padarėlio sparnai įspūdingai žėrėjo saulės spinduliuose, berniukui jis atrodė žavus ir įdomus. Jam atrodė, kad įvyko stebuklas. Jis labai savimi didžiavosi, kad tai įvyko jo pastangų dėka, jautė savyje pasitenkinimą. Drugelį atsargiai padėjo ant žolės ir su nekantrumu laukė, kada jis pakils. Bet drugelis tik vaikščiojo nerangiai žolėje ir niekur nesiruošė skristi. Berniuko veidelyje blėso šypsena, akyse tvenkėsi ašaros, jis suprato, kodėl drugelis negalėjo pakilti. Drugelis per anksti išsirito iš lėliukės, per anksti. Viduje jautė didelį apmaudą, liūdesi ir sąžinės priekaištą. Nusiminimo apimtas berniukas sunkiais žingsniais nusliūkino namo. Šis įvykis paliko gilią žymę jo atmintyje ir sieloje, tai jį lydėjo visą laiką.