Šįvakar įžeisti stipriai
pamiršti nuoskaudos negali
laikinai nuomuojami dievai,
pietums ar vakarienei papuošiantys stalą.

Žvakėm degantys taip tyliai
bando vis papirkt žmonių mintis,
meluoja, jog danguj iliuzijom nebyra –
viskas, apie ką svajojat, tuoj po kojom kris.

Gaila vaško, sparčiai tirpstančio
ir balsais vis griežiančio karščiau.
Per taurės kraštelį pastebiu, kaip liūdnas miršta
gelsvas dievas, šaukiantis „Užpūsk greičiau, žmogau.“