Teka rasa per pievą
į paskutinę viltį
žalio žiogelio,
sugauto –
tarp pirštų
suspausto – vaikų...

– Užmušk tu tą žiogą,
sutrėkšk jį!
Kojas išsukinėk jam,
jis prikviečia sausrą, kai čirpia
su savo smuiku žaliu!

Tarška lyg užvestas Simas
savo broleliui Laurynui –
Laurius nenori sutrėkšt muzikanto,
nori tik pažiūrėt –
koks smuikas to žalio žiogo,
kurio prabudęs jis klausės,
geltonam mėnuliui tekant
virš čerpinių kaimo stogų...

Ašara sirpsta blakstienoj,
tuksi viltis paskutinė –
dar pamatyti tą žalią stebuklą,
gal ir pačiam juo pagriežti...
niaukiasi vaiko akys,
ašara krinta
per smilgą,
nuteka
nuteka
rasos ir širdyje
neramu...

- - - - - - - - - - - - - - - - -

Šiąnakt mėnuliui tekant
Laurius uždarė langą –
nors tvankuma ir sausra dienojo,
o naktyje gaivu...

Rūkas braido po pievas ir
Lauriaus negeras miegas –
Simas pasienyje knarkia,
o Lauriui gaila žiogų...


/2006-07-24/