Nudildžiavę, apglaistę sulyginot ir išbučiavot,
Aukso gijom surišę sudėjot  lentynoj aukštai.
Buvo šalta, o aš nedrįsau išsakyti, kad savo
Rausvą odą nuimkit – ji kvepia keistai svetimai.
Ir rangytis tyloj negalėjau, nors šūkčiojo akys
Ne su savo žvilgsniu – nesuderinus netgi vyzdžius.
Ir šypsotis tikrai negalėjau – juk niekam nesakius
Vis paslėpdavau dantį, nes buvo jisai negražus...
Vakar vėl išsipirkę uždarėt į deimanto narvą,
Tik prieš miegą vėdint atidarę iškeiktus vartus –
Aš buvau jau tik zombis – benoris, bekvapis, bespalvis
Kaip koks kaktusas dekoratyvinius rodąs spyglius.