Iščiulpk mane kaip vynuogę, prašau –
Numesk tada, kai būsiu jau paliegus.
Žinau, taip būtų šimtąkart geriau,
Nei aš  sveika – o tu mane palieki...

Bet neatimsi to, ką man davei,
Ką jau sudėjau nuostabos archyvan,
Juk liko ženklas amžinas – buvai,
Ir tavo lūpos mano odoj gyvos.

Žaismingi žodžiai skrynion užvožti,
Kaip atminimų vakaras prie žvakės –
Ją atveriu slapčia kurčioj nakty,
Kad pakartočiau sau tavim pasakius.