Aš savo juoką sulaužysiu į ašaras kreivas
ir veido bruožus į modernizmo linijas paversiu.
Žingsnius šalikelėj suversiu į skaldos krūvas
ir savo aklą širdį ant pirmos šakos pakarsiu.

Tau nesunku suprasti? Taip ir turi būti,
juk tu kaskart stebi metaforų kaitas.
Aš pamąstau ramiai ir sukuriu truputį,
ir vis meldžiuosi, kad nekisčiau pats.

Bet sutinku, kad įvairovės reikia,
tiesiog gerbėjas klasikos esu.
Klausaisi naują sintezuotą gaidą,
aš seno smuiko tylančių garsų.