Nežinom, kas yra mirtis,
gal dvelksmas šalto vėjo,
vandens siaubingas sūkurys,
šiurpia banga kuris užlieja,
gal mylinčios moters glėbys
su degančios ugnies aistra,
akimirkos šios žavesys,
dar nepatirtas niekada,
o gal suplyšusi tyla
didingos muzikos garsais
ir ta beribė tuštuma,
kur pagaliau tu patekai.

Mirtis sunki, mirtis lengva,
vienam skaudi, kitam greita,
nepasirinksi niekada,
ateis pati ji nelaukta,
kai nėr vilties – bus pakviesta,
ir išvaduos prisišaukta.
Pradingsta gniuždanti tamsa,
užlieja amžina šviesa,
mirtis pati – tiktai riba,
už jos mes visiškai kiti,
ir pagerbti, ir užmiršti,
nuo visko visiškai laisvi.
Mirtie, visai tu nebaisi.