Po Mirabo tiltu teka Sena...
                                                     (G.Apolineras)

šįvakar grąžinsiu tave į praėjusio laiko gerumą
kai aušo pavasaris -
ir upė vėl bus tau švelni
girdi kaip žioruoja tyla
įkaitusio debesio dūmuos?
matai kaip bekalbis dangus
vėsta gėlam vandeny?

tarp pirštų sruvena garsai
amžinai vertikalūs į gelmę
ir laikrodžiai tiksi pro mūsų sunertas rankas
o tavo artėjantis veidas
mus dengia
nuo laiko spalvų tartum šalmas
grąžindamas žodį
kurio jau buvau netenkąs

tik šviesulio pėdsakas vėl
nusidriekia į rūškaną vakaro rūką
saulėlydis limpa prie pirštų kuriais glamonėju tave
ir debesys upėje plaukia
bejėgiais baltais nėrinukais
ir kopia į viršų
baltėjančia beržo žieve

- atskilusioj tošy šįvakar tave parašysiu
ir vardo šešėlyje
upė vėl bus tau švelni
kai ryto klampioj nebūty
sakyti tiesos neišdrįsiu
praėjusio laiko gerumas
ištirps gėlame vandeny---