Tavęs kaip visad nekenčiu
ir visada prašau sugrįžti.
Į nežinią tave kviečiu
ir siūlau tau kas kartą mirti.

Aš į tave jausmus kaip dovanas dedu –
tą juodą neviltį ir šviesią viltį.
Tą meilę, kurią lyg šiol turiu
ir nelauktai kurią bandau ištrinti.

Ir netikėtai pakviesta grįžti,
ir aš bandau paslėpti veidą.
Juk širdyje kas kartą gimsti,
kad tyloje išgirstum žingsnių aidą.