Jaučiu širdy troškimą, tą begalinį norą
Pakilt į dangų, į mėlyną žydrynę,
Paskęst, pranykt, ištirpti jos erdvėj.

Trokštu atrast tenai ramybę,
Džiaugsmą, viltį, laimę ne vienadienę,
Trokštu joje atgimt naujai
Ir visa tai many stiprėja, auga.

Jaučiu, kaip kyla rankos,
Rankos, bet ne sparnai.
Pakilti man neduota,
Neduota man pajusti laimės ir malonės šios.

Tik akys ilgesingai žvelgia tolumon,
Į saulę besileidžiančią į jūros dugną.
Per skruostą rieda krištolinė ašara sūri.
Jaučiu, kaip skausmas širdį, sielą smaugia.