šiąnakt šaltas pilnaties magnetas
atitraukia vandenį iš deltos
laiko rūkas tirpdamas virš Letos
slepia drėgmę po Charono keltu

ir daiktai sugrįždami į srovę
mūsų rytmečius pripildo švino
laikinumo užtvaras išgriovę
vakaro bangom į apskritimą

nuolatos atgimstančios itakės
laukia kol bus sunaikintos trojos
o vanduo – kad tu save išsakęs
kelto šalty sudrėkintum kojas

ir bejausmis pilnaties magnetas
tyliai tolsta pro irklus pakeltus
iš burnos iškritusios monetos
jūroje kur susitinka deltos