Ten iš dangaus pro eglių pirštus
ateina rytmečio šviesa,
ji žaidžia ežero paviršium,
nudažo ilgesio spalva.

Pavasario naktis ištirpo,
sutvisko saulėje rasa,
per žalsvą veidrodinį stiklą
atplaukia gulbė vieniša.

Myliu tave aš iki skausmo,
visa tu mano mintyse,
grakšti. Kaip gulbė, kuri plaukia,
tu stovi mano akyse.

Daugiau sakyt tau nėra žodžių,
visus gal būt jau išsakiau,
su plunksna jos pakrantės smėly
tai gulbei giesmę parašiau.

O gulbė plaukia, nesustoja,
balta, kaip ką tik išskalbta,
išskleidusi sparnus pakyla,
tolyn ji skrenda pro mane.