Turėjau du sparnus, kuriuos jaučiau kaip gaubtą -
Nuo darganų, skriaudų, nerimasties.
Juos laikėte abu - ilgai, kantriai, ne kartą -
Aš nežinojau, kaip be jų skaudės.

Prie kauburių linkstu iš ilgesio nuvargus :
Ak, balandėliai, srūva širdgėlos lietus...
Dėkinga Jums, kad išauginot sparną,
Kuriuo apgaubsiu mylimus vaikus.