visi mylimieji,
kuriems nerūpėjau, išėjo
todėl dabar galiu primerkusi vieną akį
žiūrėti į pasvirusį bokštą:

ak, nieko, tik
skarelė mano skrenda vėjyje
apsičiupinėju: ogi tikrai
nieko nebelikę iš miesto:

visi brangieji akmenys išsklido
susiliejo su tirpstančiais varvekliais
su ryto aušromis
žuvų žvynais su pursleliais

kam man dabar priklausyti
medžiams dangaus paukščiams
kaip kaustyti lengvą
dienų spengimą - -