Buvau užmiršusi, kaip skauda žmogumi –
Dabar Tavim apsirgo visas kūnas,
O galvoje tik sakiniai tokie ilgi
Ir lipnūs - ilgesiu pagardinti saldumai...
Paskandinai mane vien žvilgsnio fontanu,
Vėl aš prisiminiau, kaip troškulys kankina-
Ir tvankų vakarą, kai ėjome abu
Per pienių klojimus – atnešti meilės vyno.
Ištirpo rankos – savo neradau,
Švelnias melodijas mums prietema sugrojo,
Kažką kalbėjau lūpomis tik Tau,
Kažką šnekėjau apie žemės rojų.