kai prabyla senų patefonų adatėlės
prisimenu saulėgrąžom spalvintas popietes
ir nemokėjimą įskaityt kregždžių skrydžių –

tarp traškančių praeito šimtmečio balansų
leidžias nenuspėtos dienos –
su skėčiais be skėčių
su švelniais dirstelėjimais
ir bešypsniais pasisveikinimais

kol su saujele sentimentų šaukdavau
                                               rain
                                rain
               rain
rain

tau tai virsdavo mažytėm švelniom reinkarnacijom –
neišgirsdavai

kaip ir vakar beviltiškai teirausiuos tavo skėčių
o tu neįspėsi kad lietus nedera prie senų patefonų

ar priimsi į betikslius tylėjimus