Nestovėk, kada pučia atšiaurūs iš ilgesio vėjai
Nubarstys tavo odą skaudžiais svetimais pūliniais,
Ir negrįši tenai, iš kur buvo tave išlydėję,
Nes kiekvienas sakys, kad prie dubenio jau pabuvai.

Bado langas primerks paskutinę užuovėjos akį,
Kai keliu nulinguosi pagriebęs krepšius nuodėmės –
Jis piktai nusijuoks, apie rausvą plaštakę nesakęs,
O vargšelė pavargus ilgai ant palangės tupės.

Apmaudu – niekada vienas kito nebūsit pažinę,
Tik daina Tau namus miražuos nesparnuotoj nakty.
Gal todėl tavo balsas nuo svetimo vėjo prikimęs
Ir tikrai nežinai, kur nuo pačio gimimo eini...