Nebark!
Aš dar neatėjau.
Nors ir girdžiu – šauki.
Kažkoks kitoks,
Nepanašus į tą,
Kokiu buvau –
Net vaikščioti išmokęs tvoromis...

Ir nežinau,
Kokia versmė
Įkrito sieloje ir žaidžia ežerų bangom –
Ne vaikas, ne mergaitė –
Ašarom skaidriom,
Renku žvaigždes  
Ir maudausi kartu su jom.

Galiu išeit į rūką
Ir, užmiršęs žemę,
Pavaikščioti aukštai dangaus keliais,  
O kai tikrovė širdį gelia,
Krentu atgal,
Bumbsėdamas į kiemą akmenais...

Ne toks! Ne toks, kokiu buvau!
Išgėręs šulinį
Jau jūrų vandenį geriu ---
Ir nejaučiu, kad gerklėje sūru,
Kad atsidusęs savimi –
Žuvim tampu...