Yra sakoma, kad Laikas parodys. Neturiu kantrybės laukt, kol parodys. Visaip mėginu jį paskubint ir išprovokuot. Nepavyksta ir tiek.
Eilinį kartą pasikinkau aplamdytą kovos vežimą ir nekantriai klausiu:
– Tai žabot man žirgus ar nežabotais?..
Laikas stovi, tyli. Mąstau pati. Žirgai nerimsta, aš irgi. Priešas artėja. Ginklai dar neparuošti. O jis stovi tylėdamas. Pasimetu.
– Tai gal iškart geriau pasiduot? – imu blaškytis. Nevaldomi žirgai pasileidžia kas sau, kovos vežimas kibirkščiuodamas byra į šipulius, priešas išgąsdintas krinka. Veiksmas ima rutuliotis savaime, išnykdamas horizonte. Aš stoviu ir žiūriu. Laikas nelaukia. Prabėgdamas juokiasi.
Gerai, kad ir mane juoktis išmokė. Aš irgi juokiuosi.
Nors iš šalies pažiūrėjus – verkt reikia. Todėl imu juoktis tyliai. Surimtėjęs Laikas prabėga pro šalį. Aš tebesijuokiu. Iš savęs.