O vienišas drugelis kilo –
toks graudus, mažytis basakojis,
kvepiantis pavasariu –
gardžiu apelsinu,
atskridęs kvepiančiųjų rankų šuoliais.

Rymojo neaukštai –
žievelėj žemės
pamirštas ir išmestas,
kai debesys virpėjo
vėl lauke atbundančios
tos godžios akys degė –
dar dienelę duoki, pardavėjau.

Juk taip gražiai
lyg laužas rudeninis
kvepia oras drugeliu – apelsinu,
supjaustytu ir padalintu lygiai lygiai.
Geras būsiu – tapki man oranžiniu kvapu.