O! kad būčiau akmuo...
Kelčiau namus,
Į vamzdį patrankos įlindęs,
Grūmočiau, kad ir griauti galiu.
Niekas manęs danguose neieškotų,
Neprašytų, kad pagiedočiau ---
Visuomet nejausmingas, sunkus,
Kurmiui kelią pastojęs,
Pamatais po bažnyčiom,
Po rūmais,
Po kojom,
O kai kam net užanty
Reikalingas labai.
O! kad būčiau akmuo...
Nereikėtų dejuoti, kai skauda kitam
Ir galbūt nereikėtų žinoti,
Kam išvis mes gyvename? Kam?