Aš ir vėl įklimpau į voratinklį voro mėgėjo,
Pakabintą kampe ir užlietą stebuklo spalvom,
Į kurias pragaištingom mintim mano dienos artėjo,
Nes dažnai paryčiais aš gėrėjausi nesančiom jom.

O dabar apraizgyta tampriai net nenoriu ištrūkti –
Tai kodėl plyšta siūlai, net kai nealsuoju visai?
Tu turi juos surinkti iš naujo, kad laikas nežlugtų –
Nesakyk, kad juos pats paslaptingoj tyloj atrišai...