Stebiu vėl moterį, apsvaigusią nuo meilės –
Jos žodis rausta magiškai žavus,
Akių kampeliai džiugesiu girtauja,
Ir ji visa – kaip kvepiantis lietus.

Mačiau ją vakar rudenėjant dangui,
Su nuleistais nuo rūpesčių pečiais
Ir aš tiesiu rankas – man duokit meilės,
Kodėl turiu tiek laukti, kol ateis?