Nors daug nėjau aš šiuo gyvenimo taku:
Tik septynioliką pavasarių mačiau,
Tačiau brangiausiu šio gyvenimo jausmu
Tikėjimą aš amžiams praradau.

Kiek gali tverti nuolat daužoma širdis?
Tiek skausmo, išdavysčių ir apgaulių...
Į tokią širdį Meilė jau nebesugrįš,
Ji užsivers nuo viso šio pasaulio.

Atsisakau nuo šiol aš valią duot jausmams!
Tegul kvailiai tai daro su malonumu.
Pasmerkdamas save tuštybės vakarams
Prisiekiu - vadovausiuos tik sveiku protu!

Patvirtindamas tai atodūsiu sunkiu,
Vienatvei širdį amžiams pasmerkiu.