Tiek neišpasakosiu tau, kad tu užmigtum,
Reikėtų dar daugiau pasaulių ir tylos,
Aš negirdžiu savęs, kai įbrendu į lietų,
Ir neiškylu, laukiu – gal nustos.

Apdujęs stiklas, saugodamas tamsą,
Prabyla ir artėja prie akių,
Prisiliečiu – jaučiu – naktis sušyla,
Ir nesitraukiu, nors man taip baugu.

Mes susitinkam prasilenkti tyliai,
Kai žodžiai gimsta kalbantis akim,
Ar tu tikra, kaip tikras mano žvilgsnis,
Dar nepabudęs, nors jau ima švist?

Ar tu tikra, kaip šaltas būna sniegas?
Ar tu gali sakyt, kad čia tikrai esi?
Aš negaliu – naktis mane palydi:
Turiu palikt tave, nors tu tokia graži.