Sapnuot čia renkasi tiktai protingi,
nebijantys šio drumzlino vandens,
kuriam nei žiemą, nei pavasarį nesninga,
ir batai tobuli vis mokosi jame prigert.

Per lipnų pelkės kraštą persisvėręs
meta žvilgsnį dienai kitai atsibudęs.
Tylėdamas pasidžiaugia pasaulio vėjais,
dar mokančiais net miegančias akis išjudint.

Keliautojas, priklydęs praeitą žiemą,
tikėjo vaikščiot vandeniu galįs.
Dabar sapnuoja jis tikrai ne vienas,
ir tu skaitai, tikėdamasis pabaigą išvyst.