Žvaigždėtą dangų geria obelėlės dvi,
Paskendusios pilkėjančioj pusny --
Atodrėkio akių vandens tamsa gaivi
Pražydo skardžiais – mes gaubly vieni

Keliaujame pažliugusiais laukais į tolių tolį,
Neklausiam kelio jau dangaus žvaigždžių --
Per sniegą juntam akmenį ir molį --
Tu neapsakomai toli, bet aš girdžiu,

Kaip sniegas sudejuoja pėdoj tavo,
Kai ilgesio dainoj prisnūsta pumpurai --
Du žemės medžiai, pameni, sapnavo,
Kad jų sparnuos paklydę angelai --

Ir aš bijau nubust iš sapno šito --
Kalnuos – baltos iliuzijos griūtis
Jau sveikina žaras ir skausmą ryto --
Tas mūsų pėdas varputys žarstys

Žvaigždynų šalnoje. Ūkuos panirę,
Sidabro sodai lyg strėlė tiesi...
Sapnuok ilgai tu baltą saulės girią --
Ir aš tikėsiu, jog šalia esi...