Iš tikrųjų saulė ne geltona,
O žalia!
Ir dangus visai ne mėlynas, o pilkas...
Iš tikrųjų lapai ne žali,
O krištolo skaidrumo,
Ir rugiagėlės visai ne violetinės –
Jos juodos...
Iš tikrųjų paukščiai niekada negrįžta,
Ir mėnulis šviečia paryčiui...
Iš tikrųjų skausmas – kraujo gysla...
Teka, veržias, paskui nešas nuoskaudas...
Prisiminimą...
Tai juk nuosėdos, dar nespėjusios nuskęsti!..
Iš tikrųjų žmonės – tuščios lėlės.
Nerangios marionetės,
Įkalintos plieniniam amžinybės glėbyje...
Pasaulis iš tikrųjų – labirintas!..
Ir kiekvienas kelias – vis nauja tiesa...
O paklysti jame nesunku...
Sunku išeiti...