Aptrepsėjau aplinkui save –
Ir žolė išsimindė, išdžiūvo.
Grįžę akmenys slepias žeme.
Ten – giliau – ir šaltiniai nuslūgę...
Ech, tu mano buvime
Su saule, žvaigždėm, su savim!
Patikėk mano žodžiais – gražiai pabuvau.
Keista būtų,
jei kas pamanytų,
kad liūdžiu
Ar noriu daugiau, negu reikia.
Dar klausausi, kaip vakaras gęsta,
Kaip sukilę smuikuoja žiogai.
Bet šuoliuoja į tolį bekraštį
Nepavargę likimų žirgai...
Gal kada dar sugrįšim – kas žino!
Vėl išeisim į vandenį, aušrą, į Dievą.
O  dabar ---------------
Aptrepsėjau aplinkui,
Net žolė išsimindė, išdžiūvo,
Ir akmenys grįžta į žemę.