- Labas rytas, konduktore. Prašau vieną bilietą į Ramybę.
- Atsiprašau, bet mūsų  maršrutas – tik iki Chaoso stotelės... Prieš tai sustojame Depresijoje, dar prieš tai – Nepasitenkinimo viršūnėje. Ten irgi gera. Kur ten jums reikia? Negirdėta vieta. Bet kam jums į tą Ramybę ropštis? Nuojauta sako, jog ten nuobodybė gryna.
- Po paraliais! Tai kaip man ten nukakti? Kitos vietos man nerūpi, o tik ši vienintelė.
- Luktelkite! Susirišiu per raciją su informacijos centru... Alio! Čia dangaus rezidencija? Galima būtų trumpam šnektelti su Palaimos skyriumi? Ne!? Aaa... užkimšta ten kanalizacija arogancija ir pykčio pamazgom, pagiežos šiukšlėm... Taip taip, labai gaila. Tikrai bėda! Ačiū.Tuomet ate!
Atsisuka konduktorė į mane:
- Supratote ko gero, ar ne? Avarinis stovis Palaimos skyriuje.
- Tuomet teks eiti pėsčiai iki Ramybės.
- Juokaujate, brangute?! Jums nepasiekti tos vietos per visą gyvenimą... Geriau patarsiu kreiptis į poetą. Jis per akimirką užkels jus ant debesų, ten, ko gero, Ramybės prieplauka, jei neklystu.
- Ačiū, mieloji. Aš buvau visai pamiršusi, jog poetė esu. Ate!
Už kelių minučių giliai įkvėpusi sušnibždu konduktorei:
- Aš jau ten, kur man reikia! Ramybė manyje pačioje.