Man visada be galo gražu matyt medkirčius – vyrus, užsikūrusius laužą ir kertančius medžius. Paskui deginančius šakas. Nieko gero jie nenudirba: diena trumpa, oras blogas, bet tas buvimas kartu, pietavimas iš išvyniotų laikraščių, buteliukas... per rankas. Tos šnekos. Tas jutimas vienas kito. Kiekvienas su savo charakteriu, kiekvienas su savo aš.  Ir visi telpa prie laužo, prie ugnies, kuri šildo ir jungia. Ir blogas oras nebaisus. Toks vyriškas solidarumas karaliauja tuo kartu pamiškėj. O jeigu dar vieni kitiems pasako gerus žodžius. Kaip jie šildo, degina krūtinę – labiau už laužo liepsną, labiau už degtinę. Daugelis net laukia to momento, to susitikimo prie laužo, kai galės atsiverti, kai galės kalbėti... Ruošiasi jau iš vakaro: verda kiaušinius ar atsipjauna palėpėj bryzą lašinių. Nešiojasi paruoštus pasakyti žodžius, apgalvoja dar ir dar kartą... Ir tikisi kaip aidą išgirsti gerus žodžius sau. Žodžius, kurie paneigtų, sutriuškintų žmonų kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro sakomą „tiesą“.