Mano vagonas riedėjo iš lėto.
Vėliau jis pradėjo didint tempą – pasidarė įdomu.
Dar vėliau greitis taip įsisiūbavo, jog užplūdo žavingai nevaldomi jausmai.
Po to vagonas ėmė lėkt pašėlusiu greičiu – pasidarė nejauku.

Pradėjau ieškot „Stop krano“ – tačiau niekaip negalėjau rasti.
Kai vagonas įsibėgėjo tokiu greičiu, jog atrodė, kad tuoj nušoks nuo bėgių, įėjo traukinio palydovas.
Jis atidarė, prieš tai mano nepastebėtas, dureles ir patraukė tą išganingąjį „Stop kraną“.

Lokomotyvas šaižiai sucypė riedmenimis ir sustojo.
Man ausyse dar ilgai aidėjo šis klaikus, bet tuo pačiu ir maloniai nuostabus garsas.
Atsidusau.

Traukinio palydovas pridėjo ranką prie kepurės, nusišypsojo savo nuoširdžiomis akimis ir tarė:
  –  Pilieti, kitą kartą mokėsite baudą.

P.S.: Garvežys (kaip ir daug kas gyvenime) pradžioje riedėjo iš lėto, bet vėliau pradėjo vis greityn traukt mano vagoną, kol neįtraukė į per daug pavojingą lėkimą. O palydovas? Jis kaip iš niekur atėjo, taip į niekur ir išėjo. Sako, angelai kartais pasiverčia žmonėmis, kurie pamoko, pataria, kartais pabara, o kartais ir „išrašo“ baudą (nebūtinai piniginę), jei vagonas vėl prisikabina prie to paties lokomotyvo.