Kai sniego lašėjimo valandose
Surandu atklydusias bepročių mintis –
Neverkiu, tik neviltį lietum akiduobių išlieju,
Užtvindydama kilimą ir tarpus tarp lentelių –
Nepalietos lieka pradžios.

Su pabaigom išeinam už užuolaidų dulkėtų
Ir senų sceninių girliandų.
Su taškais, kurie užpildo delnus,
Išlingavę nebegrįžtam.

Bet įskaičiuok į sąskaitą pradžias,
(Nors pirmam žingsny tik brūkšniai išliko)
Jos būtų nudėvėtos, nes toliau nebesiaudė.