Ką mes žinom, apglėbę širdim savo bėgančias dienas,
Kai išsako metus kalendorinių lapų kraštai
Ir sustoji trumpai atsigręžti į praeitį vienas -
Lyg iš naujo brangiųjų dienų eskizus pamatai.

O gyvenimas kirto – kai tik sužydėdavai – smarkiai,
Kartais liesdamas stiebą ir buvo nupjovęs šakas.
Tu tiesiog negalėjai išvengti tų pjūvių kas kartą -
Niekada nieks neklausė , kiek galima kirsti Tavęs.

Paprasčiausiai šypsojaisi gavus atsakomą puokštę,
Branginai ją, kad puoštų viltim atrastuosius namus,
O nebuvo peties, į kurį patogu atsilošti
Ir tada Jis atėjo paimt tavo vargą perpus.

Suklijuodami dalią nulipdėt gyvenimo vazą -
Nenuvys gležnos gėlės iš meilės priskintos laukuos.
Aš tikiu – atiduos Tau likimas priklausančią grąžą,
Kai sušildys vaikai ir vaikaičiai savuosiuos delnuos.