Ne vienatvė tai – NE!
Taip glaudžias prie mano krūtinės
Pasauliai, auginę mane.
Anas – nors iš juoko numirk! –
Dar vystyklų nepametęs,
Bet jau taikosi duona į burną.

(O kalbu iš senatvės –
iš ketvirtosios  dalios)
Rankos surištos.
Kojos supančiotos.
Ant krūtinės – Puntuko akmuo.

Samanoja kelmai... Tiek to!
Bet žodžiai, deja,
Net jausmai,
Taip pat samanoja.

Negi kada – gražus ir jaunas?
Negi tas laikas negrįžta?
Kaip adatėlė šiene
Pasimetė Prano jaunystė.

Ir po jos teko gyventi –
Raukšlėtis, gailėtis, bartis,
Auginti vaikus ir nežinoti,
Ar bus senatvė – dalia ketvirtoji.

Atėjo.
Ant stalo – duonos trupinėliai.
O poteriai su atminimais
Lesina Pelėdą.