regėjau bardą – balsas jo drebėjo
toks paprastas žmogus net scenoj lyg šalia
gal žemės kvapas gal Pagulbio vėjas
siūbavo mums žibinčių giesmėje
prie apeiginės liepos norėjosi suklupti
turėt žodžius aukotus prietemy
prigludusiems sustingti ir pabūti –
ne lūpom juk dainuota – savimi
apglėbk gitarą tarsi tikrą sesę
kada garsai nuglostys prieblandos lietum
ir mes sugrįšime kad nuo darbų išsekę
priimti tai ką dovanoji mums