Ilgai žiemos laukėm,
o sulaukę „Šalta!“ šaukiam.
Ji netikėtai atkeliavo
ir jau rodo ragus savo.

Štai šaltis naktimis svečiuojas –
nenori trauktis iš laukų:
Įspraudęs žemėn savo kojas,
balas aptraukė leduku.

Merkia dargana kiaurai
ir į kaulus gėlą varo.
Oi, tie žiemos vakarai –
nežada jie nieko gero...

Ilgai vakaroti tenka.
Kiek nedaug tos dienos.
Nepamatai, kaip sutemos atslenka,
ir jau nebėr dienos vienos...

Medžiai subridę į sniegą,
baltai apsirėdę miega.
O pėdos sniege ryškios –
ir žmonių ir kiškių.

Šaltukas spaudžia vis labiau
ir vėjas rūstauja žvarbiau.
Tegu sau siautėja pūga –
tai tik žiemos pradžia.
Juk bus ir pabaiga.