Už pylimo, pilstančio dykąją pilnatį,
sprogsta dori (ne)drugelių sparnai.
Valia paskutinė – gimti ryt. Pildyki!
Kalki sparnus – gal spalvoti išeis.

Išlieta žalia šiandien samana virsta –
žemėj tiek daug ištaškytų dažų.
Lapų luobelės man primena šilką –
glosto, kutena, o žodžiuos tylu.

Siundomas juokas naktį neloja –
šnabžda: „Laikykitės, čia nesaugu“.
Ieško senų išsuktų savo kojų –
bėgtų žiūrėt – ten drugeliai. Gražu.