Prisirpę valandos vėl sutekės į dieną,
Ir sunksis žvaigždės, kol ištirps tamsa.
Kuproti debesys pilvais braidys po pievą,
Paslėpę pėdas ežero dugne.

Ir smėlio smiltys subyrės stikle į kopas,
Skaičiuodamos sunokusias dienas.
Žalias – vilties minutėmis užlopys,
Tvirtai surišę nerimo gija.

Ir vėl sirps valandos, sekundės ir minutės.
Sukumpę debesys tik dar labiau storės.
Ištraukę kojas, joms neleis pradėti džiūti,
Nes smėlio smiltys ir toliau byrės.