Sakote, kad išgyvenimas yra vidinė realybė. Bet ar realybė yra reali? Ar visos realybės yra kieno nors išgyventos?
Ar visada galima realiai vykstančius reiškinius pavadint realybe? Juk dalis tos realybės tėra išgyvenimai, susidedantys iš mūsų emocijų, minčių. Tai dar nereiškia, kad mūsų emocijos yra tikros, o mintys - tvirtos. Juk jau rytoj galima teigti, jog tai, ką galvoju šiandien, buvo klaida. Tai, ką jaučiau, praėjo. O juk ne visada ir suprasi, ne visada ir įvardysi savo jausmus. Juk ir kitas žmogus negali iki galo suvokti, ką mes galvojam ir jaučiam. Tad kas nustatys tą realybės formą? Jos kaip ir nėra. Viskas sąveikauja realybės ir iliuzijos ribose.
Galbūt pasaulis yra visiškai realus. Taip, jis egzistuoja. Bet koks jis iš tikrųjų yra? Kiekvienas per savo išgyvenimų prizmę jį mato vis kitokį. Realūs daiktai nebetenka prasmės. Tie daiktai praranda savo objektyvias savybes. Tada realybė tarsi neegzistuoja. Tik kinta realių veiksmų ir iliuzijų santykis, kurio neįmanoma išmatuoti.