Ir sausio vėjas supelijusius lapus kramto,
O antys negali perėt sapno ant šylančios žemės –
Sniegas želia tarpupirščiuose.
Ir senis atsisukęs lazda iš palėpės
Jau taikosi mušt raudonskruosčius į klėtį.
Nebėk, per sunku, trupinius išnešios vėjas,
Neatseks Tavo kaimynai jonukai ir grytės.
Tau stogo žvynai išdildins delnų linijas
Ir mažos dangaus našlės pagalvę išpurens,
Joje raitysis vėjas, pelėsių lūpomis kuždės:
– Kodėl nutylėjai?
Visus skruostus rankomis musgaudėmis
Sugaudei, visų suvalgyt nespėjai.