Gyvenimo, prabėgančio pro mano vyzdį,
Ne tiek jau daug.
Na, gal kokie aštuoniasdešimt metų.*

Gal būt ne visada mielų
Ir įsimintinų.

Tačiau gyvybės manyje
Ne tiek mažai.
Apie trisdešimt tūkstančių dienų.

Ir tikrai ne pilkų,
Apverktinų.

---------***---------***---------***---------

Kai paukščiai išskrenda į pietus –
Nežino, ar pargrįš lizduos.
Kai aš gimtinės prieblandoj vakarėj –
Žinau. Aušra, gal ne rytoj. Bet tuoj.


* Jei pasiseks. O gal atvirkščiai, jei nepasiseks.