Aš nežinau, iš kur tokia tartis,
Ką kalba akmenys nuogoj palaukėj,
Juk tavo žodžiai kaip griūtis nuslys –
Šią žiemą jų tokių dygių nelaukiau.
Nedėk kiauron kišenėn – jie ledai,
Puošti pagiežos raštais – neišlieka.
Anuos turiu, kai kartą palikai –
Buvau laiminga nesupratus nieko.
Naktinių žodžių nesakyk rytais –
Vis tiek jie šneka tavo žingsnių paduos.
Tiesiog tu tyliai eidamas išeik.
Laiminga būsiu vėl – lyg nesupratus...