Tu ne ta, kuri myli tik veidus
Ir išeina nespėjus sugrįžti.
Žemės dulkėms tu galvą nuleidus,
Vis meldies, kad neleistų išnykti.

Tu ne ta, kuri šypsos tik lūpom,
Ir užmerkia akis net pabudus.
Tu ne ta, kuri taria suklupom,
Nė už vieno akmens neužkliuvus.

Nebepieš tavo šypsno teptukas
Ant išblukusios saulėje drobės,
Nes malda bus jau dulkėms nutrūkus,
Ir paveiksle mirgės tiktais trobos.