Jis vienas... vienas kaip ir aš.
Visada klauso, nors nieko negirdi.
Visada žiūri, nors yra neregys.
Paslaptingas, niūrus, šalimais lūkuriuoja
Juodas lyg varnas, tamsus kaip kranklys.

Vienas... jis visada vienas...
Aš einu – jis žengia šalia.
Sustoju – sustoja drauge.
Kai mūsų daug – jų taip pat būna daug.
Tačiau kai aš viena, visi dingsta, tik jis lieka šalia...

Paslaptingas, niūrus šalimais lūkuriuoja
Juodas lyg varnas, tamsus kaip kranklys.
Tai mano šešėlis ašarą braukia,
Nors nieko negirdi ir yra neregys...