Ruduo ant delno tyliai nusileidžia,
per kiemus krinta lapai geltoni lėtai.
O parudavosios kaštonų kekės meldžia –
Žmogau, suprask, kas meilė yra tai.

Tada girdėt, kaip širdy daina užgimsta,
kai tarp medžių nusileidžia rami tyla.
Ir viskas rimsta, rimsta, rimsta –
taip užbaigiama gyvenimo byla.