Žodžiai taip mažai pasako
Bet nežiūrint to
Žmonės vis tiek skaito ir rašo poeziją
Tą vakarą kai režisierius mane labai atkakliai bandė išvaryti iš Makbeto
Mes ėjom palei upę
Ir stabdėm laiko vagą
Šalutinis to efektas
Pasirodė po tiltu
Tris kartus ištikęs dejavu
Dvi figūros
Viena apsirengus baltai
Kita juodai
Du paprasti mirtingieji
Gerokai pasimetę juos supančio pasaulio chaose
Žmogaus gyvenimo ribotumas
Laikas užsisukęs labirinte
Ir nėra jokių raktų nei jokių durų
Kurias galėtumėm suvokti savo ribotu protu
Galim tik įsivaizduot
Kad per visus savo gyvenimus
Stengiamės sau palikti mažas užuominas nuorodas
Kaip Jonukas su Gretute barstydami trupinius
Žyminčius kelią kuriuo grįžtama namo
 
Per septynias kartas
Laikas kartojasi
tiktai užmiršom
Gal trupinius sulesė varnos
O gal kadais tenapus
Laike – kurio šitas protas nesuvokia
Žymėjau visai ne kelią kuriuo reikia eiti
Tik šunkelį
Tik skardį
Kuriuo nusiritus
Vėl skaudžiai prasimerkčiau
Ir išvysčiau
Kokia graži upė tenai teka
Galbūt jokių atsakymų mes neturim
Galbūt vienintelis atsakymas
Tai eiti palei upę
Iš lėto
Dairytis