Akis sumerkiu į dangų, o jis:

   – Kaip tu man, rupūs milčiukai, atsibodai!

   Nei keiktis, nei garbinti. Pasipūtėlis tikras. Mat, jam kaimo kvapas netinka. Varo debesis į miestą. Ką palaistytų burokus, laisto tuščias galvas.
   Pasikeltų į puikybę, tik... aukščiau jau nė pro kur. Tai ir stypsau, kaip toji varna, kur irgi lesti nori.

Taip ir su ta poetų brolija, kakta sienos nepramuši, reikia „fundyti“. Bet ar verta, čia tai jau painus rebusas.