Kaip gerai,
kad pastogė yra ir namai,
savas šaukštas, savi patalai,
kur sugrįžtant vis laukia –
kaip akys –
žmogaus pasiilgę langai.
Kaip gerai,
kad yra dar namai
ir šviečia jų akys – langai.

Kaip gerai,
kad prislėgta bėdų,
po smūgių visų,
atlaidžiai į niekingą
pasaulį žvelgiu.
Dar jo grožiu žaviuos,
dar svajonėmis tikiu
ir galvot apie tai,
kas gerai, dar galiu.